Susitikimas su Ignu Bakėjumi – „Visi esame superherojai, ir visi jų turime“

Sparčiai plėtojantis technologijoms, o tuo pačiu ir kino industrijai, mes dažnai filmukuose matome superherojus – „Supermenas“; „Žmogus voras“; „Batmenas“ – bet ar superherojai egzistuoja tik kitoje ekrano pusėje? „Tikrai ne“ – taria globalaus jaunimo festivalio dalyvis, INSANITY Lietuvoje pradininkas Ignas Bakėjus.

Savo paskaitą jis pradėjo tokiais žodžiais: „ tam, kad visi jaustumėmės lygūs, visų pirma nuleisiu jus ant žemės“. Susirinkęs jaunimas žvalgosi ir svarsto, kas gi čia dabar bus? Netikėtas klausimas: „Kiek yra veido raumenų?“. Po ilgų spėlionių beveik prieiname teisingą atsakymą – 46. Na, o dabar – tų pačių 46–ių mankštelė. Tai, tikriausiai, dalykas, kurio daugiau niekur nebepadarysiu – išsižiojimai, atsimerkimai, susiraukimai, suspaudimai, įžnybimai – buvo visko, bet daugiausia – juoko! Nusileidome ant žemės – galime pradėti!

Visi susėdę ant pievutės šurmuliuoja. Jausmai ir emocijos tiesiog trykšte trykšta iš visų dalyvaujančių. Ignas perleidžia savo žvilgsnį per visus mus ir pradeda kalbėti: „Na štai, jūs nusileidot“. Jis atvirauja su mumis, kalba nuoširdžiai, lyg su geriausiais draugais (kas labai mane pakerėjo). Šis įdomus žmogus turi savo superherojų, ir ne vieną. „Mano šeima man yra superherojai. Visi iki vieno. Mama – nuo pat vaikystės mačiau ją kaip gerumo įsikūnijimą. Aš maniau, kad visi turi būti tokie kaip ji. Ir kiti žmonės žinojo, kad ji tokia. Pamenu, einame mes į parduotuvę ir pakeliui senutė sėdi, išmaldos prašo. Mama pakėlė ją, kartu ją nuvedėm namo, pavalgydinom, nuprausėm. Ar daug tokių žmonių yra?“ – po šio klausimo visi susimąstom ir pakratome galvomis. O jis tęsia: „ Aš nuo pat mažens mačiau ją darančią gerą kitiems, ir prisimindamas ją dabar, aš noriu eiti jos pėdomis ir padėti kitiems.“ Iš čia moralas: šį straipsnį skaitantiems tėvams: nenorėkite, kad jūsų vaikas būtų visiems geras, nuoširdus, malonus ir kantrus, jeigu patys tokie neesate. Pirmiausia jūs – tėvai turite būti pavyzdys (ir tik geras) savo vaikui. Tada ir jam tai atrodys įprasta, o ne kažkokia taisyklė, sugalvota tik jam vienam. Geras Igno pavyzdys: „Tėvai sėdi namuose, šnekasi, gurkšnoja vyną ir karts nuo karto nusikeikia. Šalia sėdintis vaikas paima ir pakartoja, ką girdėjo – ir dažniausiai tai būna jam nauji žodeliai – keiksmai. Tėvas sudrausmina mažylį, esą taip sakyti negalima ir jau tuoj pat vėl pratęsia savo negražiais žodžiais praturtintą pokalbį.“ Taigi, mieli tėveliai, pagalvokite, kaip jūs atrodote savo vaikų akyse.

Einame toliau – Tėtis. Iš pradžių ne koks pavyzdys – rūkantis vyriškis. „Bet, –prisimena Ignas – vieną kartą jis nusprendė mesti. Aš netikėjau juo, ir sakiau: „ taip taip, kurgi ne…“, o jis metė. Ar jis man superherojus? Žinot, taip. Jis mane išmokė savo pažadus tesėti. Taigi jau du. Trečiasis mano herojus – mylimoji žmona. Žmona –labai protinga moteris. Būna situacijų, kai tiesiog nežinau, ką daryt, atrodo, protingas gi vyras esu, negeriu, nerūkau, kažką gražiai papasakot sugebu – bet nežinau! – pats gelbėju pasaulį, 7 tūkstančiams žmonių vedu treniruotes: atsispaudimai, atsilenkimai – darom! Bet nežinau, ką daryti. Ateinu pas žmoną, klausiu jos, ką daryt? To paties klausiu ir tėvo. Jis man atsako: „Ignai, tu jau didelis bernas, sugalvosi ką daryt…“ O kur einat jūs, būdami tokioje situacijoje? Ko jūs klausiat: tėvų, draugų, ar patys savęs?“ Į pastarąjį linktelėjame ir tyliai pritariame „savęs…“ Ignas toliau kalba:  „įsivaizduokit, aš savęs klausiu, o atsakymo vis vien nėra. Ką daryt? Tai va tokiam reikalui esant padeda žmona. Ji man sako: „Ignai, žiūrėk, situacija tokia, matai, kas vyksta, matai, kad žmonės su tavim negražiai bendrauja. Matai gi, kad aplinkui yra daug žmonių, galinčių daryti gera tau ir kitiems, o tu kažkodėl klausai kitų. Kas yra? Nagi atsimerk!“ ir tokiu būdu ji mane išjudina iš vietos. Reikia turėti žmogų, kuris galėtų atsakyti į bet kokį tavo klausimą. Žinot, kaip per milijonierių žaidimą būna salės pagalba – tai štai bet kokioje situacijoje ji man –salės pagalba. Dažnai sakoma, kad žmonos žino viską. Merginos, kai jus turėsit savo vyrus, žinokit, taip ir bus. Jūs rimtai žinosit viską, ko vyras bepaklaustų. Iš kur? Ir manęs dažnai to klausia, o aš atsakau, kad nežinau, tiesiog jaučiu.“

Kalbant apie Igno išsilavinimą: jis nėra baigęs specialių mokslų, kad galėtų vesti treniruotes. Netgi savo mokyklos baigimo diplomą, kaip jis pats atviraudamas sako, gavo tik tam, kad įrodytų tėčiui (kuris tvirtino, jog nebaigęs jis eis gatvių šluoti), kad jis gali, kad jis baigs ją. I.Bakėjus tvirtina, jog stojo į du universitetus, pradėjo studijuoti, bet nebaigė. „Ar yra milijonierių, kurie nebaigę jokių mokslų ir t.t.? – Taip, tikrai taip! Ar yra vienintelis būdas – baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, pradėjau dirbt? Mano pavyzdys rodo kitaip. Aš jokiu būdu neagituoju jūsų mesti mokslų. Aš juk pats stojau. Kodėl aš ėjau į mokyklą? Nes tėvai sakė, jog turiu eiti, nes visuomenė spaudė ir sakė tą patį – aš nuėjau: bėgau iš pamokų, nesimokiau, bėgau jau nuo mažų darželio dienų. Bet pabaigiau, išsilaikiau valstybinius egzaminus. Žiūriu visi kažkur stoja – cha cha, Bakas niekur nestoja, durnelis. Ir vėl spaudimas – na padaviau dokumentus – noriu būti teisininku, noriu vadybininku (ir tada, ir dabar tai bene pačios populiariausios profesijos. Taigi visi pas mus teisininkai ir vadybininkai). Galiu pasakyti: nestudijavau vadybos, bet esu žiauriai geras vadybininkas. Man sako: „tu su savo žiniomis būtum 4 kurse, pasimokytum pusę metų ir gautum diplomą”. Aš galėjau eiti ir įgyti bakalaurą per pusę metų, bet mes su žmona buvom sutarę, jog ji pabaigs mokslus, tada aš eisiu stoti, nes mes jau turėjome vaikų. Bet kai ji baigė, man puikiai ėjosi sporto treniruotės, nekilnojamasis turtas ir aš klausiu savęs: „ ar aš noriu 4 metus praleisti universiteto sienose?“ Aš juk buvau stojęs į kūno kultūrą, sakiau, kad būsiu treneris. Po kažkurio laiko supratau, kad treneriai gerų atlyginimų negauna ir išstojau (beje aš buvau vilnietis, o stojau Kaune, ir tikriausiai buvau pirmas taip padaręs, nes Vilniečiai į Kauną nestoja). Antrą kartą stojau į socialinį darbą VU išvis net nenutuokdamas, kas tai yra. Kai man papasakojo, kad tai yra ėjimas į problematines šeimas, girtuokliavimai, patyčios ir t.t. Pagalvojau, kad tai tikrai ne man. Ir ką dabar turiu – esu treneris ir socialinis darbuotojas, be išsilavinimo. Ir tai darau gana sėkmingai.“

Pasakodamas apie tai, kaip susitvarko su kai kurių žmonių negatyviais pasakymais, esą yra per plonas treneriui, ar ne tą valgo, nerūko, negeria. Ir jis tai vaizdžiai papasakoja: „ Po pusantrų metų aš, būdamas tarp žmonių, kurie mane palaiko, atsukau savo užpakalį tiems, kurie mane kritikuoja – man jie nebeegzistuoja. Negatyvo visada bus, nes visiems neįtiksi, bet reikia gyventi tik pozityviomis mintimis.“.

Kai Igno paklausėm, koks yra jo gyvenimo tikslas, jis atsakė: „sveikatinti žmones. Nors oficialiai turiu 7 tūkstančius pasekėjų (bet, manau, realybėje jų yra žymiai daugiau) tik laiko klausimas, kada jų bus milijonai. Mano, kaip ir mano sporto dievaičių ir Tony Horton`o ir Shaun T, turinčių po 5 milijonus sekėjų, tikslas yra sveikatinti tautą, o ne užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tiek Tony, tiek Shaun kalba apie tą patį, ką ir aš, ir, kas keisčiausia, kad ankščiau niekada nesiklausiau jų paskaitų. O kalbam apie tą patį! Kaip ne superherojai?“

„Taigi mama, tėtis, žmona, du sportininkai ir dar nepaminėti vaikai – visi jie yra mano superherojai. Kalbant apie vaikus – kai jie dar buvo pilve (dabar vienam iš jų 5, kitam 3 metukai), jie nerėkavo, nekakojo, nenorėjo valgyti, ir kai jie užaugo… Situacija – vaikas tiesiog guli ir mykia, o mes su žmona vienas ant kito rėkiame, pykstamės, o vaikas jau mus moko. Kai jis eina ir nukrenta, vėl prasideda negatyvas, pykčiai. Ir per kelis metus aš supratau, kad mano sūnūs atėjo į šį pasaulį pirmiausia su misija daug ko manęs išmokyti. Jie per maži būti superherojais? Ne. Bent jau man – ne. Jūs visi esate savo tėvams superherojai.“

„Manęs dažnai klausia, iš kur aš semiuosi motyvacijos?  Aš supratau, kad iš žmonių.  Pavyzdžiui, mergina man atsiunčia nuotraukas: prieš ir po – minus 30 kg.! Аš suklijuoju ir pasidalinu. Tai mūsų bendras projektas. Pamatę žmonės man rašo: „Ignai, aš irgi taip noriu, nagi sportuojam!“ Ar tai mano darbas? Ne! Čia tos merginos darbas, ji manimi patikėjo ir leido pasidalint, o žmonės pamatę gauna įkvėpimo ir ateina. Argi ne motyvacija?  Ir aš tuo gyvenu. Aš supratau, kad daryti gera žmonėms už dyką yra be galo smagu. Pavyzdžiui, kai tu kažką padarai ir tau sako duosiu 5 eurus, o paskui še tau atneša 300. Žinot, kaip spjūvis į veidą. Už gerus darbus – jokio atlygio. Aš paimu tuos 300 euru ir grąžinu, sakydamas: „ padaryk kažką gero, nunešk tuos pinigus vaikų namams.“ Ir tokiu būdu aš skleidžiu gėrį“.

Norėdami išgauti iš Igno porą patarimų išgirdome: „Aš patarimų nedalinu. Nes žinote kaip, aš tau duosiu patarimą, tu juo vadovausies, o jeigu tau jis išeis į blogą? Ignas man pasiūlė – galvosi sau. Ir jeigu žmogus visą gyvenimą ir tu susitinki jį po 20 metų, o jis tau rėžia: „žinai, aš pykau ant tavęs visus šiuos metus“. Už ką? Ką aš tau padariau? „prisimeni tą situaciją?…“ .Taigi nelaikykite pykčio ir darykite gerus darbus. Yra trys sakiniai, kurie galbūt jūs motyvuos: „Dream big“ (turėkite didelę svajonę) – Ką jis reiškia? Svajoti apie didelius dalykus yra gerai. Pavyzdžiui, jeigu Steve Jobs ateidavo pas žmones ir sakydavo, kad vieną dieną, bus taip, kad ekraną liesi ir konferencinius skambučius galėsi daryti, į jį žiūrėjo kaip į durnių, bet jeigu tai nebūtų jo didelė svajonė, jis nebūtų svajotojas. Taigi „dream big“ . Antras užrašas „ Never give up“ – (niekada nepasiduok) – neklausykit tų negatyvių lojančių šunų, nes jie stabdo. Tikėkit savimi. Na ir paskutinis „All is possible“  (Viskas yra įmanoma).“

Taigi darome išvadas: susiraskite savo superherojus, žmones kurių pavyzdžiu jus norite sekti. Nepamirškite daryti žmonėms gera, nes tik tokiu atveju gerumo bumerangas grįš pas jus – NIEKADA NEBŪKITE ABEJINGI KITŲ NELAIMEI. Na, ir vadovaukitės tais trimis žodžių junginiais: „DREAM BIG. NEVER GIVE UP. ALL IS POSSIBLE.“

Susitikimas su Titu Petrikiu – „Nereikia bijoti rizikuoti“

Titas Petrikis – muzikos kino filmams kūrėjas, išleidęs net 7 savo kūrybos albumus, 2014 m. įgijęs muzikos kūrimo filmams mokslų daktaro laipsnį Bormuto universitete –akademijoje, Anglijoje. Tai žmogus, pelnęs tarptautinį pripažinimą – tai patvirtina jo apdovanojimai „Peer Raben“, „Sidabrinė gervė“ ir kt. Nuo 2012 m. kompozitorius tapo Europos kino akademijos (EFA), 2013 metų – Lietuvos kino akademijos narys. Globalaus jaunimo festivalyje jis vedė paskaitą, kurioje pasakojo apie save patį, savo praeitį, slenksčius, kuriuos jam teko perlipti, gyvenimo sunkumus. Jo pagrindinė paskaitos mintis: „Nereikia bijoti kažką keisti. Dažnai žmonės lieka savam mieste ir daro tai, kas jiems yra patogu, kur yra taip vadinama komforto zona, užuot išvažiavus studijuoti ar dirbti svetur. Nors ir neilgam. Ten įgyta patirtis ir praleistas laikas išliks jūsų atmintyje, o komforte praleisti metai nublanks ir taps prarastais ir bereikšmiais.“ Paklausinėjus jo plačiau, užsimezgė įdomus pokalbis –interviu.

Kokiu tikslu jūs atėjote į Globalaus jaunimo festivalį?

Galiu prisidėti prie savanoriavimo, prie labdaros, nes tai yra paskata: jeigu mano pasidalinimas sava patirtimi gali kažkam suteikti minčių, idėjų, padrąsinti juos imtis įgyvendinti savo svajones, kas yra labai svarbu mums čia, Lietuvoje – žmonės neturėtų bijoti įgyvendinti savo svajones. Mano užduotis – paskleisti tokią žinutę.

Jūs paskaitos metu minėjote savo pažįstamojo mintis: sakėte, kad jo didžiausia problema buvo baimė rizikuoti. O jūs pats esate rizikingas žmogus? Ar mėgstate rizikuoti?

Be abejo, mes turime suvokti, kokia rizika yra adekvati, o kokia  – „beprotinė“. Jeigu aš galvoju, kad per pusvalandį galiu nuvažiuoti nuo Vilniaus iki Kauno, dėl to važiuosiu labai greitai, viršysiu greitį ir rizikuosiu, tai yra nepamatuota rizika. Ką yra svarbu suprasti, kad ateina momentas gyvenime, kai mes turime priimti sprendimus, mes turime išeiti iš tos patogios, mums įprastos aplinkos, ir daryti tam tikrus sprendimus, tobulėti, nes tai paverčia gyvenimą vertingu ir įdomiu, mes prisimename momentus, kai mes išeidavome iš komforto zonos ir mėgindavome kažką padaryti naujo. Palyginimui, aš lygi šių dienų šiuos dalykus sprendžiu: profesijos pasirinkimo klausimai kai tau yra 15–16 metų ir kai tu jau esi profesijoje 35 –erių, tu vis tiek turi nuolat savęs klausti: „Kaip man sekasi?“ „Ar aš turiu kažką keisti?“. O šis mano draugo pavyzdys tai ir parodo: kai jis nugyveno gyvenimą, jis galėjo įvardinti, jog kada jis patogiai gyveno ir viskas buvo rutina – plaukė pasroviui, tie metai praėjo blankiai, palyginus su tais laiko tarpais, kai priiminėdavo sprendimus ir, iš tikrųjų, ten ne tiek rizika, kiek naujovių atsiradimas gyvenime.

O kokie jūsų atsakymai į klausimus „Ar reikia kažkokių pakitimų“ ? Ar reikia jums kažką keisti?

Nuolatos – taip sudėtas gyvenimas. Galbūt tai nėra kažkokie ekstremalūs pokyčiai kas metus, bet gyvenimas nuolat reikalauja prisitaikymo prie naujų aplinkybių, turimos informacijos įvertinimo. Tarkime, ir atsakant į klausimą „ Ar man patinka ta sritis? Kažkoks projektas?“ . Kai tu pereini tai, įgauni patirties, tu gali atsakyti į tą klausimą daug geriau. Juk dažnai pagalvojame „ Kas būtų jeigu daryčiau taip ar anaip?“ Mes tiek daug jėgų švaistome tuščiai, galvodami „Kaip būtų, jeigu …. “ , užuot tas jėgas skirti tam, kad padarytum tai. Atsakymas į tuos klausimus, kai tu pabandai, yra išlaisvinantis, nes tu patiri, tu žinai, kaip yra, ir tu gali atsakyti: ar man tai patinka, ar ne? Tarkime, aš manau, kad man taip patiktų dviračių sportas, maratonų bėgimas, kad aš tiesiog svajoju, ir matau, kaip aš bėgioju. Tai vietoj to, kad tu kiekvieną kartą svajotum ir žiūrėtum per televizorių, kaip kiti žmonės bėgioja, tu pats išbėk į lauką, susirask bendraminčių ir pasižiūrėk, ar toje terpėje tau patinka, ar ne? Ar tau patinka tas maratonų bėgimas? Jeigu taip – tai tu atrasi savo sritį, o jeigu ne – galėsi ramiai palikti šią kryptį, žinodamas, kad jau pabandei ir supratai, kad tai ne tavo.

Trumpam grįžtame prie globalizacijos temos. Kas jūsų akimis yra ta mįslinga globalizacija? Ką ji duoda pasauliui?

Gera naujiena ta, kad žmogus savo egzistencinius klausimus, iš esmės, visą laiką sprendžia tuos pačius: „Ką mums daryti gyvenime?“ „Kokia mano misija šiam pasaulyje?“ .Tokius klausimus sprendė ir senovės Romėnai ir dvidešimto amžiaus žmonės. Sprendžiame ir mes. Skiriasi tik istorinis ir socialinis kontekstas. Globalizacija, kas tai yra? Tai paspartėjusi technologijų sparta, galimybė keliauti – dabar pasaulis yra pakankamai atviras, tad tu gali keliauti visur – nėra taip kaip prieš  30 metų: du politiniai blokai, kur iš vieno į kitą nepateksi. Globalizacija mums suteikia naujas technines priemones, pasaulis tampa atviras, pasiekiamas – jomis reikia naudotis. O tam, kad mes jaustumėmės tame pasaulyje gerai, galime ieškoti sprendimų istorijoje: pasižiūrėti, kaip problemas sprendė žmonės anksčiau.

O, pavyzdžiui, muzikai globalizacija turi įtakos?

Be abejonės. Kaip ir kitos sritys, muzika yra stipriai veikiama internetinių technologijų, tai, kad muzika yra pasiekiama bet kada, bet kur, tai, kad kuriant galima bendradarbiauti su muzikantais iš viso pasaulio: tu gali susirinkti įrašams smuikininką iš Malaizijos, boso gitaristą iš Niujorko, o būgnininką iš Londono ir tu gali kurti tą patį kūrinį. Taigi, pasikeičia aplinkybės, kaip mes dirbame. Su savo privalumais ir trūkumais, aišku. Privalumai yra tie, kad mes turime galimybę taip dirbti. Didžiausias trūkumas, tikriausiai, yra, kad mums yra sunkiau išlaikyti savo veidą, nes turime visko tiek, kad turi dirbti su savimi ir atsakyti į klausimą „Kas tu toks esi? Ir kokią žinutę tu nori perteikti?“ 

Tad galima teigti, jog pritariate, kad išlikti unikaliam yra labai sunku?

Nors aš ir sakau, kad tai yra gan sunku, manau, kad dėl šito nereikia labai sukti sau galvos, ir visgi užsiimti daugiau kūryba. Kalbant apie neigiamą pusė: jeigu tu žiūrėsi, kaip kuria vienas, kitas, tai tu niekad nebeturėsi laiko kurti savo. Jeigu turi pašaukimą kurti, tai tuo ir užsiimk. Reikalingas sveikas atsiribojimas: kiek laiko skiri tam, kas vyksta pasaulyje ir kiek kažkam, kas susiję su tavimi pačiu.

Kalbant apie pačią kūrybą: kas įkvėpia jus kurti? Ar turite savo „mūzą“?

Aš manau, kad gebėjimas kurti yra didžiulė Dievo dovana. Kai būna tie kūrybiniai impulsai, vadinami „įkvėpimais“ – nustebina, kokia tai yra iš tikrųjų dieviška būsena, suteikiama žmogui. Momentinė būsena. Kodėl Dievo dovana? Nes šis patyrimas trunka tik akimirką – tave aplanko didžiulis noras išreikšti tai kūrinyje, nesvarbu, ar tai būtų dailė, ar literatūros kūrinys, ar muzika… Ir tu matai, kad tiesiog transliuoji tas mintis, tas idėjas, kurių šiaip kasdieniniame gyvenime prisėdęs bet kada negalėtum. Tas momentas yra magiškas, stebuklingas ir tu gali tai paversti meniniu kūriniu. Dėl to, mano manymu, tai yra stebuklas…

Kaip sakoma: „Per prievartą nieko gero neparašysi…“

Ne tai, kad per prievartą.. Čia yra toji profesinė pusė – tau kartais tiesiog tenka sukurti tam tikrą muzikinį kūrinį, tu negali laukti tik to įkvėpimo ir galvoti, kad kursi tik tuomet, kai jis atsiras. Tai yra profesija, mes turime, pavyzdžiui, sekančiam antradieniui pateikti 10 minučių kino muzikos, tai negali laukti sekmadienio vildamasis, kad ateis žinutė iš viršaus. Tu imi dirbti čia ir dabar. Profesiniai įgūdžiai padeda su tuo susitvarkyti. Bet kalbant apie įkvėpimo momentus, kai tu tiesiog girdi, kaip suskamba gamtos harmonijos sąskambiai, tai šie kūriniai yra stebuklingi.

Paskaitos metu rodėte vieno ir to paties filmo variantus: be muzikos ir trimis muzikos variantais. Įsivaizduokime, kad yra du filmo variantai: pirmasis: tik su žodžiais, antrasis: tik su muzika. Kuriuo atveju, jūsų manymu, jausmai gali būti išreikšti stipriau, emocionaliau?

Istorijoje buvo, kad tą patį filmą ( čia mes kalbame apie tokį pereinamąjį laikotarpį, kai tik atsirado filmo garso technologija) statydavo ir be garso ir su garsu. Tai buvo reikalinga todėl, kad dar ne visi kino teatrai turėjo garsinę sistemą, daugelis jų rodė tik begarsį kiną. Jeigu bandytumėme lyginti, kuris filmas: ar vien tik su balsu, ar tik su muzika, yra emocionalesnis?…. Tai vienareikšmio atsakymo aš pasakyti negaliu. Dažnu atveju tai būtų labai skirtingi akcentai, niuansai, kurie šiuo atveju lemia labai daug. Balsas: kokioje intonacijoje jis yra ir kaip aktoriaus jis yra išsakytas – mums jis gali perteikti vienokią emociją, jeigu nėra muzikos, mes ją suprasime vienaip, su kitokia muzika, kaip buvo rodyta pavyzdyje, ji mums perteikiama dar kitaip. Vien tik muzika mums suteikia dar kitokią emociją. Taip variuodami mes galime suvokti, kiek skirtingų emocijų variantų galima sukurti.

Grįžkime į senesnius laikus – jūsų vaikystę. Kas iniciavo jus lankyti muzikos mokyklą – jūsų tėvai ar jūs pats?

Tie dalykai dažniausiai įvyksta natūraliai, kai tėvai stebi, kur vaikas linksta ir ką jis daro. Nuo pat vaikystės aš domėjausi instrumentu – pianinu. Buvo pabandymai, kurių metu buvo pastebėti tinkami parametrai: muzikinė klausa, ritmo pajutimas, todėl buvo nuspręsta pabandyti leisti man sieti gyvenimą su muzika. Kad ta kryptimi galima būtų eiti įvertino ir tėvai ir pedagogai. Tad sprendimas yra abipusis. Labai dažnas atvejis, kai tėvai nori realizuoti save savo vaikuose arba numatyti jiems kelią neatsižvelgiant į jų gabumus. Pavyzdžiui, jeigu aš, kaip tėvas, esu medikas, mano žmona irgi yra medikė ir mes visi esame medikai, tai ir atžalos turi eiti tėvų pėdomis ir būti mediku.  Vaikui yra sunku atsiriboti nuo tos profesinės auros, ypač jeigu abu tėvai yra tos pačios profesijos. Bet iš kitos pusės, kai tu stebi, kur link tavo vaikas krypsta, ten reikia ir bandyt, ten reikia ir žiūrėt, kokie yra jo  norai ir galimybės.

Kaip jūsų tėvai reagavo į jūsų nuosprendį nebetęsti mokslų muzikos mokykloje jų nebaigus?

Tai yra emocionaliai sunkus sprendimas. Kodėl mes apskritai bijome kažką keisti? Nes viskas pasikeičia. Nebeturime to, kas buvo. Mes nežinome to, kas bus. Pasikeičia aplinka, rutina, lūkesčiai, kai mes galvojom, kad einame link kažko, ir staiga nustojome eiti. Tas sprendimas, be jokios abejonės, buvo sunkus, bet jis nebuvo staigus: tam tikri ženklai rodė, kad būtent tas sprendimas – Muzikos mokykla – jis netiko. Reikėjo kažką keisti. Prie to einama palaipsniui. Ir nors jis buvo sunkus, jis tuo metu buvo geriausias toje situacijoje. Mes negalime galvoti: „kaip būtų, jeigu…“ , norėdami bent mintyse pakeisti savo praeitį, mes turime gyventi dabartimi, ir priimti geriausius sprendimus, kokius galime.

Ar buvo kažkoks lūžio taškas gyvenime, kuris paskatino grįžti į muziką? Kiek pamenu, jūs esate baigęs tarptautinius santykius ir dirbęs IT direktoriumi, o muzika buvo mėgėjiškai – šalia pagrindinės profesijos.

Taip. Iš tikrųjų, tai keli dalykai. Pirmasis tai maestro kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris buvo vienas iš mano mokytojų iš jaunystės laikų. Jis labai palaikė mano talentą. Tas yra labai svarbu, nes kai tu galvoji, kad kažką gali daryti, turi savo svajonę, tu turi turėti tam tikrą adekvatų palaikymą iš tos srities profesionalų, specialistų. Tai padeda tau įsitikinti, kad esi teisingame kelyje. Aišku buvo ir tokių atvejų, kai sakydavo, kad galbūt nereikėtų ta sritimi užsiimti, ir tai mane dar labiau uždegdavo tą daryti ir tarsi įrodyti sau ir visam pasauliui, kad mano pašaukimas yra prasmingas, jis mane įprasmina. Tad tiek įvertinimas tiek neįvertinimas kitų žmonių prisidėjo prie to, kad aš einu link tos profesijos. Dėl laužtinio įvykio – buvo toksai. Tai dalyvavimas vasaros mokykloje, kurioje kūrėme filmą, skirtą kompozitoriams, kad jie galėtų rašyti muziką. Toje stovykloje, aš, kaip laisvas klausytojas, norėjau pasižiūrėt patinka man tai, ar ne, dalyvauju tame visame procese, kuris, iš tiesų, man patiko, bendrauju su profesoriais, rodau savo darbus. Ir ten aš sutikau savo būsimą profesorių, Stefeną Doičą (Stephen Deutsch), kuris buvo vienas iš tos mokyklos mokytojų. Iš aš supratau, kad tai yra galimybė įgyvendinti mano svajonę. Man jie sako, kad turiu talentą, rašau muziką, bet, jeigu noriu tą dalyką daryti profesionaliai, turiu mokytis. Pagrindus turiu, bet to neužtenka. Aš klausiu: „Kaip aš galiu mokytis?“, o jie atsako: „tai stok mokytis į Angliją ir pasižiūrėsi.“ Pasakiau, kad į Lietuvos akademijas manęs nelabai priima. Toliau toks dialogas: „Na tai natas pažįsti? – Pažįstu. Grot moki? – Moku. Pas tave yra normalūs komponavimo pagrindai…“ na ir aš stojau ten. Kadangi tuo metu daug keliaudavau, susitariau apsilankyti Anglijos mokykloje, pasižiūrėt. Nuvažiavom, pabendravom… Tiesiog pasišnekėjom ir man pasakė: „Tai gerai, tu priimtas“. Buvo gruodis ir man iki gegužės buvo marios laiko apsispręst ar aš noriu ten mokytis. Vis galvojau, kaip ten priima. Aš buvau priimtas išimties tvarka, kaip gabus ir talentingas. Ir čia aš turiu du pasirinkimus – arba likti komforto zonoje su darbu, butuku, viskas sena, pažįstama, arba važiuot ir bandyt. Tai tas įvykis paskatino apsispręst. Blogiausiu atveju nuvažiavęs ten nebaigsiu mokslų ir netapsiu kompozitoriumi, geriausiu – rasiu atsakymus į „dūšioje“ slypinčius klausimą „ Ar aš noriu tai daryti, ar ne?“. Ir aš neturėsiu laukti 10 metų to atsakymo.

Ką galėtumėte palinkėti skaitytojams?

Imkite, darykite, bandykite ir bus ramu viduje. Nebijokite rizikuoti (nepamirškite, kad rizika turėtų būti adekvati). Pasaulis tobulėja, tobulėkite ir jūs kartu su juo – nepraleiskite galimybės atsiplėšti nuo patogios sofos savo bute, keliaukite, semkitės žinių iš kitų, juk tik iš tokių dalykų ir susidarys jūsų prisiminimai…

Globalaus jaunimo festivalio pranešėjas Titas Petrikis: didžiausia klaida – plaukti pasroviui.

Šį ketvirtadienį (birželio 11 d.) į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą rinksis muzikos, sporto žvaigždės, policijos pareigūnai ir kariūnai, jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų nariai. Visi jie kviečia moksleivius į „Globalaus jaunimo festivalį“, kuriame kalbės apie jaunimo svajones ir gyvenimo tikslus, nesavanaudišką veiklą savo ir kitų labui, pilietiškumą, Lietuvos atstovavimą pasaulyje ir tarptautinį pripažinimą.

Festivalyje dalyvausiantis kino filmų kompozitorius Titas Petrikis jaunimui pataria drąsiai siekti savo svajonių, nebijant suklysti. Nebijoti keisti savo ankstesnius pasirinkimus. Didžiausia klaida – plaukti pasroviui. „Jaunimui sunku pasirinkti, kokiu keliu eiti gyvenime, kokią profesiją rinktis. Tai yra normali žmogiška būsena. Jiems reikėtų tiesiog priimti sprendimus, kurie tuo metu atrodo geriausi. Tik tada, jei gyvenimas įdomus, galima skirti visas jėgas svajonių įgyvendinimui. Ar tai būtų automechanika, dizainas, chemija ar muzika. Reikėtų vengti populiarių profesijų vardan „stabilios karjeros“ (vadybininkas, teisininkas ar informatikas), o ieškoti tai kas išties patinka“.

Pasak Tito, jaunimas turėtų patikėti, kad savo svajonių siekti gali ne tik Lietuvoje. „Esame pasaulio piliečiai, ir tai, kas Lietuvoje yra sunkiai suprantama, gali būti įgyvendinama pasaulio mastu. Nereikia bijoti išeiti už Lietuvos rėmu ir veikti globaliai. Interneto ir komunikacijos amžiuje tai galima padaryti kaip niekad lengvai. Pasaulio rinka ir poreikis yra dideli, pranokstantys Lietuvos ribas, tad gabiems ir darbštiems jaunuoliams (o lietuviai tokie yra), reikia to ir siekti, – pasakoja T. Petrikis.

„Mano paties profesija – netradicinis sprendimas karjerai. Lietuvos mastu kompozitoriui ir vaizdo menininkui galima veikti, tačiau žymiai didesnės galimybės yra vystant veiklą tarptautiškai. Pavyzdžiui, Viber pagalba galima susikalbėti su užsakovais iš Bahreino ir atlikti darbus per internetą. Vaizdo konferencijos ir darbų planavimas per Skype leidžia gyvai su pašnekovu planuoti projektą. Užsienio rinkos yra didesnės ir dažnai pelningesnės, o Lietuvoje konkurencija didelė, biudžetai dažnai maži, todėl dirbdami sunkiomis sąlygomis Lietuvoje, galime sėkmingai konkuruoti su užsienio kompanijomis“.

Veikti ir siekti savo tikslų, vietoje to, kad skųstis ar verkti skatins ir legendinės grupės BIX lyderisprodiuseris Saulius Urbonavičius (Samas), kuris susitikimo metu su moksleiviais ketina kalbėtis apie tikslus ir iššūkius, atjautą ir egoizmą, pareigos ir patriotizmo suvokimą „tada“, kai jis pats buvo moksleivis ir „dabar“. Taip pat apie tai, kas ugdė ir padėjo jam pačiam padėjo pasiekti išsikeltų tikslų.

Su sporto žvaigždėmis – krepšininku, Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vidurio puolėju Antanu Kavaliausku bei stipriausios Lietuvoje futbolo komandos Vilniaus „Žalgirio“ nariais jaunimas kalbėsis apie tai, kokią atsakomybę uždeda Lietuvos vardas, žaidžiant Europos ar pasaulio turnyruose, kaip komandoje sutaria iš skirtingų šalių atvykę žaidėjai.

Globalaus jaunimo festivalis į organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, kartu su partneriais – Lietuvos moksleivių sąjunga, VšĮ „Debatų centras“, Gatvės šokių studija „Skillz“, reperiu Ernestu Bogdanov (Beep).

Festivalis organizuojamas, siekiant aktyvuoti jaunimą, sužadinti jų domėjimąsi pasaulio įvykiais ir norą veikti – apmąstyti savo tapatybę, gyvenimo būdą, atsakomybės ribas už save ir savo aplinką, sužinoti, kokiomis priemonėmis galima prisidėti prie pasaulyje egzistuojančios nelygybės mažinimo, taikos palaikymo ir darnios globalios visuomenės plėtros.

Specialistai ieškos būdų, kaip sumažinti vaikų ir jaunimo skendimų skaičių Lietuvoje

Šį ketvirtadienį, birželio 11 d., Trakuose vyks skendimų prevencijai skirtas forumas „Skęstančiojo reikalas neskęsti“. Skendimų skaičiai Baltijos šalyse yra gąsdinančiai dideli, o išgelbstima tik apie 10 proc. skęstančių vaikų. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų teigimų, skendimų skaičiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – itin dideli. 2013 m. Lietuvoje nuskendo 198 asmenys, 2014 m. išankstiniais mirties priežasčių registro duomenimis – 229 asmenys. Viena iš priežasčių – daugybė atvirų vandens telkinių. Statistiką apie pasaulio gyventojų sveikatą ir gyvenimo trukmę kaupiančio tinklalapio worldlifeexpectancy.com duomenimis, iš 100.000 gyventojų Lietuvoje paskęsta 9,4 asmenys, Latvijoje – 7,4, Estijoje – 5,3, o Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje – 0,4 asmenys – tai yra 23,5 karto mažiau, negu Lietuvoje. Pasak Lietuvos vaikų ir jaunimo centro vadovo Valdo Jankausko, vieno iš šio Forumo organizatorių, olandai įrodė, kad vaikystėje pradėjus diegti plaukimo stresinėse/ekstremaliose situacijose ir gelbėjimosi įgūdžius, galima išvengti daugybės skaudžių netekčių. „Šiandien baseinuose vaikai plaukia su kepuraitėmis ir akinukais, tačiau niekas jų nemoko, nepadeda įveikti streso“ – teigia jis. LVJC vadovas kviečia valstybės ir savivaldybių institucijas susitelkti bendram koordinuotam darbui, pasitelkti geriausią užsienio patirtį ir aktyviai keisti situaliciją. Forumo metu bendradarbiauti pasirengę vaikų ir jaunimo sauga besirūpinančių švietimo ir sveikatos institucijų specialistai ieškos būdų, kaip sumažinti drastiškai didelį skęstančiųjų skaičių Lietuvoje. Renginyje bus apžvelgiamos vaikų ir jaunimo skendimo priežastys bei pasekmės ekonominiu ir socialiniu požiūriu, gilinamasi į skendimų prevencijos priemones ir jų efektyvumą, nagrinėjama Olandijos patirtis, kurioje skendimų skaičius dešimtis kartų mažesnis, negu Lietuvoje, kalbama apie skęstančiojo gelbėjimo bei pirmosios pagalbos teikimo principus. Pranešimus skaitys, ves darbo grupes ir moderuos diskusijas Laura Bačinskienė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui, Ignas Keras, Justina Račaitė ir Vida Dubinskienė, Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro atstovai, Richard Schrijer, verslininkas (Lietuva, Olandija), Vaidotas Dievulis, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas. Forumą organizatoriai – Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras ir Lietuvos vaikų ir jaunimo centras. Renginys vyks Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokykloje (Vytauto g. 87, Trakai). Daugiau informacijos – ČIA Nuorodos adresas http://www.lvjc.lt/index.php?page=forumas-skestanciojo-reikalas-neskesti-06-11&hl;=lt_LT Asmuo kontaktams – Vaida Mockevičienė, LVJC l.e.p. Sveikatingumo skyriaus vadovė Konstitucijos pr. 25, LT-08105 Vilnius, Tel. (8 5) 2721682, 8 656 31911, El. p. vaida@lvjc.lt www.lvjc.lt

Įsimintinai mokslo metų pabaigai – susitikimai su muzikos ir sporto žvaigždėmis, gatvės šokiai ir repo ritmas

Festivalio renginiuose dalyvauti kviečiami vyresniųjų klasių moksleiviai ir mokytojai iš visos Lietuvos. Visi festivalio renginiai – nemokami, tik reikalinga išankstinė registracija.

„Globalaus jaunimo festivalis organizuojamas, siekiant aktyvuoti jaunimą, sužadinti jų domėjimąsi pasaulio įvykiais ir norą veikti – apmąstyti savo tapatybę, gyvenimo būdą, atsakomybės ribas už save ir savo aplinką, sužinoti, kokiomis priemonėmis galima prisidėti prie pasaulyje egzistuojančios nelygybės mažinimo, taikos palaikymo ir darnios globalios visuomenės plėtros“, – pasakoja Miglė Kemėžytė, Globalaus jaunimo festivalio organizatorė.

Festivalio metu organizuojama daugybė renginių:

Susitikimų erdvėje – kino filmų kompozitoriaus Tito Petrikio, muzikanto Sauliaus Urbonavičiaus (Samo), kariūno Eimanto Tamulyno, Vilniaus „Lietuvos ryto“ žaidėjo Antano Kavaliausko bei Vilniaus „Žalgirio“ komandos narių pasakojimai apie tai, ko reikia bendraujant su kitų šalių ir kitų kultūrų žmonėmis, kas padėjo ir padeda jiems siekti asmeninės ir juos supančių žmonių gerovės, apie galimybes, kurias atveria gebėjimas bendrauti su žmonėmis be išankstinių nuostatų.

Kūrybinėse Festivalio erdvėse moksleivių lauks policijos ir krašto apsaugos pareigūnai, ugniagesių gelbėtojų mokyklos atstovai, Vilniaus dizaino kolegijos studentai, „Barclays“ tecnologijų centras Lietuvoje, Baltijos aplinkos forumas, taip pat įvairios jaunimo organizacijos.

Gatvės šokėjų kovose „Vote for education“  skirtingų stilių šokėjai varžysis vienas prieš vieną pagal įvairių stilių muziką.

Repo atlikėjų konkurse „Rap for Education“ jaunieji reperiai atliks specialiai konkursui sukurtus kūrinius apie savo gyvenimą mokykloje, kur jaunas žmogus praleidžia didelę savo laiko dalį, susiranda naujų draugų, įgauna patirties, sužino ir išgyvena naujų dalykų.

Jaunimo forumo „Globalus švietimas: nuo sampratos iki veiksmų“ dalyviai – Lietuvos moksleivių sąjungos, kitų šalies jaunimo organizacijų atstovai, aktyvūs moksleiviai, Pasaulio lietuvių organizacijų nariai –  diskutuos apie globaliojo švietimo svarbą bei rengiamą „Lietuvos globaliojo švietimo koncepciją“.

VšĮ „Debatų centras“ organizuojamuose jaunimo debatuose „Švietimo kokybė lemia visuomenės gerovę“ savo nuomone pasidalins tarptautinių debatų laureatai.

Bendravimo, poilsio ir susitikimų erdvėje „Kava su istorija“ mokytojai, mėgaudamiesi „Šviežia kava“,  dalinsis istorijomis apie tai, kas jiems rūpi, kas svarbu ir įdomu.

Festivalį organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras, kartu su partneriais – Lietuvos moksleivių sąjunga, VšĮ „Debatų centras“, Gatvės šokių studija „Skillz“, reperiu Ernestu Bogdanov (Beep).